*eolo arfa



fci standard for irish wolfhounds

KILMĖS ŠALIS: Airija
PASKIRTIS: Airijoje, iki XVII amžiaus pabaigos su šiais šunimis buvo medžiojami vilkai ir elniai. Didžiąją dalį tuometinės Europos dengė miškai, kuriuose buvo gausu vilkų.  Vilkogaudžiai padėjo atsiginti nuo jų daugeliui Europos gyventojų
KLASIFIKACIJA:
X Grupė;
2 Sekcija (šiurkščiaplaukiai kurtai);
Bandymai darbinėms savybėms įvertinti – nebūtini.

TRUMPA ISTORIJA: Yra žinoma, kad keltai turėjo panašius į greyhoundus šunis, kurie kildinami iš kurtų, kurie buvo vaizduojami senovės Egipto piešiniuose. Airijos keltai taipogi buvo sudominti, stambių kurtų veisimu. Milžiniški aiškių kurtai buvo tiek trumpaplaukiai, tiek šiurkščiaplaukiai. Turbūt dėl atšiauraus Airijos klimato, ilgainiui pradėjo dominuoti šiurkščiaplaukiai šunys.  391 mūsų eros metais, Romos konsulas pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose paminėjo airių šunis. Nežiūrint į tai, I –me mūsų eros amžiuje, airių šunys jau buvo pilnai susiformavusi ir nusistovėjusi veislė.
Taipogi rašytiniai šaltiniai mini, kad I – me mūsų eros amžiuje į Škotiją išvyko viena keltų gentis, kuri su savimi išsivedė ir 150 airių kurtų. Nekyla abejonių, kad airių kurtai buvo pagrindas, formuojantis škotų dirhaundams.
Nuo ankstyvųjų viduramžių iki pat XVII a., karališkuose Europos ir Skandinavijos namuose, gauti airių kurtų porą dovanų, buvo tolygu prabangiausiai dovanai. Kiek vėliau šie šunys buvo išsiuntinėti po visą Europą: į Angliją, Ispaniją, Prancūziją, Šveicariją, Daniją, Lenkiją, Persiją ir Indiją.
XV amžiaus Airijos grafystės privalėjo turėti po 24 vilkogaudžius, kurie saugotų fermas, nuo vilkų puldinėjimo.
1652 m. buvo uždrausta eksportuoti vilkogaudžius ir tai kurį laiką išsaugojo šių šunų skaičių Airijoje, tačiau, sparčiai nykstant miškams ir vilkams, nyko ir vilkogaudžių paklausa.
XVII amžiuje airių vilkogaudžiai atsidūrė ant išnykimo ribos.
XIX amžiuje, kartu su airiško tautiškumo atgimimo banga, vėl buvo susidomėta ir prisiminta apie šiuos šunis. Airių vilkogaudžiai tapo gyvais airiškos kultūros ir keltų praeities simboliais. Tuo pačiu metu, kupinas užsidegimo ir entuziazmo kapitonas G.A. Grehemas, ėmėsi ieškoti senųjų airių vilkogaudžių tipą išsaugojusių šunų.
Kad grąžinti vilkogaudžiams pirmapradę išvaizdą G.A. Grehemas turimiems šunims veisimo eigoje įliejo dirhaundų, rusų kurtų ir dogų kraujo. Tai laikui einant užtikrino nekintamą ir stabilų airių vilkogaudžių išvaizdą.
Galų gale Grehemo darbas buvo įvertintas.
1879 m. balandį, Airijos kinologų draugija pripažino airių vilkogaudžiųs.
1885 m. buvo įsteigtas Airių vilkogaudžių veislės klubas.
Airių vilkogaudžiai dabar yra tokie pat populiarūs, kaip ir kadaise viduramžiais. Veislė ne mažiau populiari ir už Airijos ribų.

BENDRAS VAIZDAS: Airių vilkogaudis neturi būti toks sunkus ir masyvus, kaip vokiečių dogas, bet sunkesnis ir masyvesnis už dirhaundą, į kurį jis yra kažkiek panašus.
Tai milžiniško dydžio, įspūdingos išvaizdos, raumeningi, galingi, bet kartu energingi, laisvų judesių, puikios laikysenos šunys. Galva ir kaklas iškelti, nuodega panaši į pjautuvą, gale nežymiai užsiriečia.
Pageidautina, kad patino ūgis būtų 81-86 cm. Ūgis turi būti proporcingas kūno ilgiui.

TEMPERAMENTAS IR ELGESYS: „Ėriukas namie ir liūtas susirėmime“.

FIZINIAI DUOMENYS:
Galva: Ilga ir lygi, laikoma aukštai. Kakta nežymiai iškilusi, nežymus pakaktys. Smegeninė kaukolės dalis ne per plati. Snukis ilgas ir siaurėjantis.
Dantys: Pageidautina žirklinis sukandimas, tačiau pasitaiko ir replinis.
Akys: Tamsios.
Kaklas: Pakankamai ilgas, stiprus bei raumeningas, gražiai išlenktas, be nuokaros ar laisvos odos pasmakrėje.
Korpusas: Ilgas, su pastebimais šonkauliais. Nugara pageidautina ilga. Liemuo lengvai išgaubtas, Klubai kryžkaulio srityje platūs.  Pilvas įtrauktas. Uodega ilga ir lengvai riesta, vidutiniško storiu, gausiai padengta kailiu. Uodega turi siekti kulno sąnarį. 

GALŪNĖS:
Priekinės galūnės: Raumeningi pečiai, krūtinės ląstai suteikiantys platumo. Alkūnės yra giliai po krūtine, nepasuktos nei į visų, nei į išorę. Galūnės kaulingos, tiesios.
Užpakalinės galūnės: Ilgos ir raumeningos, gražiai išlenktos, šuoliuojamasis sąnarys  yra žemai, nepasuktai nei į vidų nei į išorę.

LETENOS: Vidutinio dydžio, apvalomos, nepasuktos nei į visų, nei į išorę. Gražiai ir gerai išlenkti pirštai laikomi suglausti. Nagai labai kieti ir lenkti.

JUDESIAI: Laisvi ir energingi. 

KAILIS: Šiurkštus kailis dengia visą kūną, kojas, bei galvą. Ypatingas kailis yra virš akių ir ant apatinio žandikaulio.

SPALVOS IR ATSPALVIAI: Leidžiamos spalvos yra – pilka, tigrinė, raudona, juoda, balta, gelsvai – ruda arba kiti spalvinai variantai, kurie būdingi ir dirhaundams.

ŪGIS IR SVORIS:
Pageidautinas ūgis: 81-86 cm.
Minimalus patinų ūgis 79cm.  Minimalus svoris – 54,5 kg.
Minimalus kalių ūgis 71 cm. Minimalus svoris – 40,5 kg.               

TRŪKUMAI: Bet koks nukrypimas nuo išvardintų punktų turi būti vertinamas  kaip trūkumas. Kuo labiau išreikštas trūkumas, tuo labiau mažinami balai.
-          Per lengva ar per sunki galva
-
          Per daug apvali kakta
-
          Kreivos priekinės galūnės
-
          Silpnos užpakalinės galūnės ir silpna jų muskulatūra
-
          Trumpas korpusas
-
          Perlinkusi arba tiesi nugara
-
          Didelės, plokščiai ant snukio kabančios ausys
-
          Šleivakojystė
-
          Išskėsti pirštai
-          Trumpas kaklas, nuokara
-
          Per siaura ar per plati krūtinės ląsta
-
          Per daug užriesta uodega
-
          Nosis, kitokios nei juodos spalvos
-
          Lūpos, kitokios nei juodos spalvos
-
          Šviesios akys, rožiniai arba kepenų spalvos vokai
 

Patinai privalo turėti abi, pilnai išsivysčiusias ir nusileidusias į kapšelį sėklides.