history of italian greyhounds
Nuo neatmenamų laikų Šiaurinės
Afrikos teritorijoje gyveno nedideli kurtai, kaip du vandens
lašai panašūs į šiuolaikines levretes.
Kasinėjant Egipte esančias kapavietes,
kartu su žmonių palaikais yra aptinkama ir mažyčių kurtų mumijų.
Būtent Egipte buvo rasta daugiausia piešinių, papirusų, raižinių ant
akmens, kuriuose vaizduojamos levretės.
Sakoma, kad Kleopatra turėjo 2000
levrečių. Dalį šunų ji padovanojo Julijui Cezariui ir su Romos legionais
šie šuneliai pakliuvo į Romą, o laikui einant išplito visame Viduržemio
jūros regione, aukštuomenės ir pasaulio galingųjų tarpe.
Senieji Graikų dievai taipogi labai
dažmai buvo vaizduojami su mažais kurtais.
Prieš 2000 Italijoje buvo rasta puikiai
išsilaikiusi marmurinė dviejų levrečių statulėlė. Žvelgiant į ją galima
suvokti, kad prieš kelis tūkstantmečius gyvenę levretės, niekuo
nesiskiria nuo dabartinių.
Senosios Europos tapytojų drobėse taip
pat labai dažnai pasirodydavo levretės.
Levrečių atvaizdų atsirado Jano van
Eico, Paolo Veronese’s, Antuano Watteau ir kitų menininkų paveiksluose.
18 amž., Karalienės Viktorijos valdymo
metu, ši veislė išplito Anglijojos ir Škotijojos dvaruose.
1871 metai yra įsimintina data levrečių gyvenime. Tais metais levretės
pirmą kartą sėkmingai dalyvavo Londono šunų parodoje. Pilkai melsvos
spalvos šunelis pelnė pripažinimą ir laimėjo daugybę prizų.
1880 m. levrečių veislę ištiko krizė. Veisėjai, norėdami dar labiau
sumažinti jų dydį, pradėjo jas kryžminti su toy terjerais. Laikui
einant, šis eksperimentas blogai atsiliepė levrečių charakterio ir
eksterjero savybėms. Todėl 1900 m. Anglijos veisėjų klubas ėmėsi griežtų
veiksmų, kad levretės atgautų savo pirminę išvaizdą. Tam tikslui iš JAV
buvo atgabenta keletas šunų. Po Antrojo Pasaulinio karo vakarų Vokietija
ir Anglija tapo pagrindiniais levrečių veisimo centrais.
Amerikoje ši veislė buvo pripažinta 1886 m., FCI levretės buvo
užregistruotos 1968-12-23.
Taigi ieškodami smulkių veislių šunų,
žmonių akys dažnokai nukrypsta į levretes. Kartais jas pavadina
„stirniukais“, kartais livretėmis ar lavretėmis.
Levretės tik atrodo mažos ir trapios. Tai yra pakankamai stiprūs ir
ištvermingi šunys, turinys puikų medžioklės instinktą.
Vieni, žvelgdami į levretes mato sofos puošmenas, o kiti - stiprų kurtą,
nepraradusį noro medžioti ir išdykauti lauke. Galima pažymėti, kad
Italijoje net ir dabar apmokytos levretės dalyvauja kiškių medžioklėse.
Kadangi levretė yra tikras kurtas, nereiktų jos paleisti bėgioti
atvirose vietose be pavadėlio. Jei šuo užuos grobį, gali pamiršti visas
komandas ir nekreipdamas dėmesio nei į mašinas, nei į kitas kliūtis -
vysis grobį.
Beje, levretės yra ne tik puikios medžiotojos, bet ir neaplenkiamos
bėgikės. Tai tikros sportininkės. Jos gali bėgti maždaug iki 45 km/val.
greičiu. Levretes prie bėgimo takelių galima pradėti pratinti nuo 4-5
mėn. Visų pirma, šuniukai supažindinami su kiškio kailiuku. Jį duodama
pauostyti, o jei reikia, ir pakramtyti. Šuneliai yra skatinami sukaupti
dėmesį į mechaninį kiškį. Tam, kad šuniukai išmoktų bėgti paskui
mechaninį kiškį, gali prireikti 3-4 mėnesių.
Jei nėra galimybės dalyvauti bėgimo varžybose, levretės puikiai tinka
dalyvauti Agility rungtyse.
Nežiūrint į tai, levretės niekada neatsisakys nuo namų teikiamų malonumų
ir komforto. Pvz.: jei gulėt - tai tik lovoje, o jei miegot - tai po
antklode. Levretės turi be galo didelį fizinio kontakto su žmogumi
poreikį. Jos tiesiog negali, būdamos šalia, jūsų nepaliesti koja, nosimi
arba bent jau uodegos galiuku. Pati didžiausia laimė - gulėti
šeimininkui ant kojų. Atrodo, kad levretės giliai įsitikinusios, jog
šeimininkas tiesiog privalo dalintis su jomis savo lova ir antklode.
Dauguma žmonių, norinčių įsigyti šunį, bijo tai daryti, nes mažai būna
namuose ir neturi galimybės vedžioti šuns. Vienas iš didelių šios
veislės pliusų yra tas, kad levretę galima išmokyti naudotis "katinišku"
tualetu. Užteks padėklo, laikraščių ar specialaus smėlio. Šuo ramiai
galės ten atlikinėti savo reikalus jums nesant namie ar esant blogam
orui. Išeidami ilgesniam laikui, suteikite levretei galimybę susisukti
"lizdą" iš užtiesalo ar antklodės. Taip užsikasęs šunelis jausis saugus
ir galės ramiai jūsų laukti.
Paprastai levretėms nereikalinga jokia ypatinga priežiūra ar atsargumas.
Tik mažus levrečių šuniukus reikia saugoti nuo galimų traumų.
Paleidžiant nuo rankų šuniuką reikia statyti taip: visų pirma
užpakalines kojas, o tik po to priekines. Numest šunį, net iš nedidelio
aukščio, yra pavojinga. Šuniukas gali išsisukti ar net susilaužyti
kojas. Keliant ir laikant rankose - levretę reikia laikyti tvirtai, nes
kartais šuniukų elgesys gali būti neprognozuojamas. Bekeliant jis gali
pradėti muistytis ir iškristi. Būtų gerai, kad vaikai levretes ant rankų
imtų tik tėvų prižiūrimi. Jei šunelis pats užlipo ant sofos - jis pats
nuo jos ir nulips. Bet jei jį užkėlėte kažkur aukščiau - neleiskite jam
pačiam nušokti. Visi pavojingi daiktai turėtų būti paslėpti, kaip ir nuo
mažų vaikų.
Levrečių šuniukai net užaugę nepraranda vaikiško žaismingumo, todėl
atrodo, kad jų vaikystė niekada nesibaigia.
Šios veislės charakteris yra labai plastiškas, todėl kiekvienas
šeimininkas gali užsiauginti levretę, puikiai atitinkančią jų gyvenimo
būdą ir poreikius. Dauguma vyresnio amžiaus žmonių mielai renkasi būtent
šiuos šunis, kadangi jiems nebūtini ilgi pasivaikščiojimai, pakanka 15
min. Kaip ir visi kurtai, levretės yra mažai lojantys, tačiau sargūs ir
be reikalo nekeliantys triukšmo šunys.
Levretės pasižymi ypatingu "katinišku" gracingumu ir elegancija,
begaline meile ir atsidavimu savo šeimininkui.
Puikaus temperamento bei charakterio dėka, levretėms nekyla jokių
problemų bendraujant su kitais šunimis, katėmis ar vaikais. Tačiau jokiu
būdu negalima levretės laikyti uždarytos narve. Tai jautrios psichikos
šunys ir buvimas narve gali palikti gilų ir negatyvų pėdsaką jų
psichikoje. Izoliuotos, narvuose laikomos levretės tampa baikščios ir
nervingos.
Kadangi levretė yra mažytis ir švarus šuo, daugelis neatsispiria
pagundai įsigyti du, tris ir daugiau šių šunų. Tačiau reikia nepamiršti,
kad šunys - tai ne žuvelės akvariume. Kiekvienas šuo reikalauja
individualaus dėmesio.
Levretės labai myli savo šeimininkus, todėl to paties tikisi ir iš savo
šeimininkų. Toks šuo puikiai tinka pagyvenusiems ar šiaip vienišiems
žmonėms. Savo švelnumu levretė sutrumpins ilgus ir vienatvės kupinus
vakarus.
|
